Rimantas Vitkūnas: „Dabar juokiuosi iš savo negalios…“

Loreta CIKAITĖ

Gydytojas Gasperas Aleksa, konsultuojantis žurnalistus, rašančius apie negalių profilaktiką, teigia: „Išsivysčiusiose šalyse insultas yra trečioji pagal dažnumą (po širdies ligų bei vėžio) žmonių mirties priežastis. Moksliniai tyrimai rodo, kad insultas, kaip ir daugelis kitų širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, gali būti valdomas. Insultas – viena dažniausių netrauminio neįgalumo priežasčių. Apie 20 procentų asmenų, praėjus 3 mėnesiams po insulto, tebėra reikalingi gydymo ir slaugos sveikatos priežiūros įstaigoje, o 15–30 procentų pacientų, persirgusių insultą, lieka neįgalūs visam laikui.“

Kas tyko aktyvių žmonių?

Molėtiškis Rimantas Vitkūnas neslepia: „Aš buvau viskuo – ir muzikos, ir piešimo, ir darbų, ir fizinio lavinimo mokytoju…“

Po pašnekesio su Rimantu, galiu pridurti, jog didžiausia jo aistra buvo muzika. Jis mėgo šurmulį, bičiulišką užstalę, pašnekesius apie kultūrą, sportą, o ypač krepšinį. Prieš šešerius metus, jam tebuvo 54-eri – vyras, kaip sakoma, pačiame jėgų žydėjime. Apie sveikatą net nesusimąstydavo. Pas gydytojus apsilankydavo tik norėdamas gauti mokytojui privalomą sveikatos pažymėjimą. O profilaktiniai sveikatos patikrinimai, jei pacientas niekuo nesiskunžia, juk – formalus dalykas.

Ar iš tikrųjų Rimantas jausdavosi sveikas? Deja, šiandien atidžiau žiūrėdamas į gyvenimą iki insulto, jis mena, jog kartais naktimis išpildavo šaltas prakaitas, tekdavo keltis, mirgėdavo akyse, po to nebeužmigdavo. Skaityti toliau »

Socialinis darbas — širdies turtas

Gasperas Aleksa

Baigiantis 2011-iesiems, laukiame Naujųjų stebuklo. Ar išdrįstame į savo gyvenimą, į savo darbus ir darbelius pasižiūrėti drąsiu ir atviru žvilgsniu?

Apie socialinio darbo džiaugsmus ir rūpesčius šnekėjomės su Utenos rajono savivaldybės Socialinės rūpybos skyriaus vedėja Janina BRUKLIENE.

Sunkumų šviesa

Nuo to, kaip vertiname kasdienybę ir ką matome mus supančiame pasaulyje, priklauso mūsų gyvenimas. Požiūris į tikrovę yra tas didinamasis stiklas, pro kurį regime ir vertiname kiekvieną įvykį, reiškinį ar sutiktą žmogų. Prasmingos prancūzų poeto Paulio Valery eilės: „Sunkumai yra šviesa / Neįveikiami sunkumai – saulė“.

Janina Bruklienė socialiniame darbe – nuo 1987-ųjų metų. Ji neslepia: „Daug žmonių Utenoje man tapo savais. Kartais net sutrinku: žmogus šypsosi, sveikinasi, o aš, nors vardo nė pavardės neprisimenu, apie jo bėdas daug galiu papasakoti.“

Pasak ponios Janinos, geriausiai socialinio darbo pasiekimus atspindi žmonės, dėl įvairių negalių praradę savarankiškumą, viltį ir atsidūrę dvasinėje prarajoje, bet vėl sugrįžę į normalų gyvenimą. Tokius žmones Janina Bruklienė vadina „perliukais“. Skaityti toliau »

Įveikti sunkią negalią padėjo ryžtas

Prieš ketverius metus spaudoje buvo nemažai rašyta apie Jolantą VĖTAITĘ. Ji tapo neįgalia dėl per didelio svorio. Tada Jolanta, sverianti 234 kilogramų, kreipėsi pagalbos į gydytojus.

Šią vasarą Jolanta svėrė jau apie 70 kilogramų ir jautėsi gerai. Karštą dieną vaikščiojome sykiu po Kupiškį, ir man beliko tik stebėtis moters judrumu, ištverme, jos ryžtu įveikti savo negalią.

Vaikystės skanėstai

Jolantai motina yra pasakojusi, kad jau kūdikystėje dukrelė nesiskundė apetitu. Pašnekovė ir pati neslepia, giminaičių ar svečių atneštus saldainius šluote šluodavusi. Dar ji pamena: jei tėtė pavėluodavo kartu su visais papietauti, tai jam namo sugrįžus, Jolanta visuomet sėsdavo prie stalo kartu ir dar kartą sočiai pavalgydavo. Namiškiams ir kaimynams storuliukė mergaičiukė buvusi tikru sveikatos pavyzdžiu. Toks visuomenės požiūris sovietiniais laikais buvo gana įprastas. Skaityti toliau »

Valdžia privalo artėti prie žmogaus

Nuo 2012 metų keičiasi socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų finansavimo tvarka. Žurnalo „Bičiulis“ darbuotojai neseniai lankėsi Molėtų rajone. Pasikalbėti apie neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų įtaką socialiniam savivaldos gyvenimui sutiko Molėtų rajono savivaldybės meras Stasys ŽVINYS. Pašnekesį moderavo Lietuvos žmonių su negalia sąjungos Tarybos narys Gasperas Aleksa, pašnekesy dalyvavo Marytė BALIŪNAITĖ, Molėtų krašto žmonių su negalia sąjungos pirmininkė.

Gasperas ALEKSA. Gerbiamas mere, koks Jūsų požiūris į sąvokas „neįgalusis“, „negalia“? Ar ne per dažnai akcentuojame, jog neįgalūs žmonės silpnesni ir jų gyvenimas sudėtingesnis?

Reali kasdienybė gana sudėtinga, todėl būtina visuomenei padėti suprasti neįgaliųjų problemas. Džiaugčiausi, jei ateityje pasiektume tokį gyvenimo lygį, kad nebereikėtų neįgaliesiems išskirtinio dėmesio. Kad šiandien neįgaliesiems pagalbos vis dar reikia, turėtų įsisąmoninti ir valdžios žmonės, ir šalia neįgaliojo gyvenantieji. Manyčiau, jog apskritai žmogaus vertę nusako tai, kaip dažnai atsigręžiame į šalia mūsų gyvenančius silpnesnius, ligos ar negandos varginamus, patyrusius likimo smūgius, sudėtingoje gyvenimo situacijoje atsidūrusius žmones. Laiku ištiesta pagalbos ranka, parodytas dėmesys, ištartas paguodos žodis gali visų mūsų, čia ir dabar kartu esančių, gyvenimui suteikti daugiau prasmės, padėti lengviau įveikti negandas, kasdienybei suteikti daugiau šviesos ir šilumos. Skaityti toliau »

Rasa Kavaliauskaitė: „Gyvenimas mums duotas džiaugtis?“

Tikriausiai šis Lietuvos žmonių su negalia sąjungos (LŽNS) prezidentės Rasos Kavaliauskaitės klausimas daugumai sukels prieštaringus jausmus. Šiandien – džiaugtis? Kuo? Gyvenimu? Ką jūs?! Juk viskas tik blogėja, viskas brangsta, pensijos ir socialinės išmokos neatitinka realybės ir t. t.

Po suvažiavimo Rasa KAVALIAUSKAITĖ sutiko su „Bičiuliu“ pasišnekėti apie dabartį ir ateities planus.

Gerbiama prezidente, ar Jūsų nebaugina kai kurių asocijuotų LŽNS narių pesimizmas, susijęs su nauja asociacijų veiklų finansavimo tvarka?

Į ateitį žvelgiu optimistiškai. Dažnai man atrodo, kad per daug esame įpratę prie pragaištingo neigimo ir bijome naujovių. Tai, ką laikome negatyvumu, įvertinkime iš naujo ir pamatysime, kaip mūsų liaudis kad sako, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

Jau keleri metai aiškiname asocijuotų narių vadovams ir neįgaliųjų aktyvui apie būtinybę glaudžiai bendradarbiauti su savivaldybėmis, su jų specialistais, skatiname įsijungti į savivaldos teikiamų paslaugų, skirtų neįgaliesiems, infrastruktūrą. Neilgai trukus, kai savivaldybės paskelbs 2012 metų socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėse finansavimo projektų konkursų rezultatus, sužinosime tikruosius bendradarbiavimo ir kitokio įdirbio rezultatus. Net kažkiek pralaimėjus, pavyzdžiui, vienai ar kitai veiklai įgyvendinti gavus mažiau lėšų, nereikėtų nusiminti. Ieškokime klaidų, šalinkime jų priežastis ir kūrybiškai keiskime veiklos strategiją bei taktiką. Skaityti toliau »

Slenksčiai – kliuvinys daugeliui

Vaiva ŠALTINYTĖ

Trumpai apie projekto idėją

Šią vasarą asocijuotos Lietuvos žmonių su negalia sąjungos narės, o ir kitos neįgaliųjų organizacijos kone visoje šalyje gavo įdomų pasiūlymą – dalyvauti projekte „Be slenksčių“. Projekto tikslas – mažinti socialinę atskirtį, atkreipiant visuomenės, valdininkų dėmesį į nepritaikytą arba blogai pritaikytą viešąją aplinką: pastatus, šaligatvius, perėjas, neįgaliųjų automobiliams skirtas stovėjimo vietas. Neįgalūs žmonės, lydimi sveikų savanorių, galėjo atlikti savo miestelių fizinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems „reviziją“, t.y., pagal patvirtintą anketą, kurioje nurodyta, kokius objektus fiksuoti, fotografuojant vietas, kur neįgalieji, judantys rateliuose, negali patekti arba kur patekimas problemiškas.

Informacija skelbė, kad kiekvienoje revizuotoje savivaldybėje atvirame diskusijos forume „Be slenksčių“ savivaldybių valdininkams, atsakingiems asmenims ir žiniasklaidai bus pristatyta parengta vaizdinė medžiaga. Vaizdinė medžiaga bus patalpinta savivaldybių tinklapiuose ir tinklapyje www.negalia.lt. Komisija, peržiūrėjusi užfiksuotą medžiagą, išrinks „Miesto be slenksčių“ nominantus ir teiks apdovanojimui geriausiai besitvarkančių miestų šeimininkus. Surinkta ir susisteminta medžiaga apie infrastruktūros ir pastatų prieinamumą bus suskirstyta į atskiras sritis pagal objektų priklausomumą tam tikroms ministerijoms ir žinyboms.

Pasak LŽNS viceprezidentės Gintos Žemaitaitytės, tokio tyrimo reikia, norint motyvuotai kalbėtis ir diskutuoti su atsakingais ministerijų valdininkais dėl situacijos pasikeitimo ir lygių galimybių sudarymo neįgaliesiems, nes Lietuva, nors daug kas ir keičiasi į gera, vis dar nėra iki galo draugiška neįgaliesiems, pagyvenusiems žmonėms, jaunoms mamoms. Didžioji dalis pastatų ir urbanistinės aplinkos Lietuvos miestuose ir miesteliuose nepritaikyti neįgaliųjų poreikiams, todėl retai juos sutinkame parke, kavinėje ar teatre. Idėją veiklai „Be slenksčių“ ir paskatino tokia per ilgus metus nesikeičianti situacija.

Daugelio blogybių būtų galima išvengti, jeigu apie neįgalius žmones būtų galvojama įrenginėjant ar statant viešąsias erdves, projektuojant visuomeninės paskirties pastatus, o ne tada, kada visi darbai jau baigti. Deja, mūsų šalyje vis dar einama antruoju keliu: neįgaliųjų nuomonės teiraujamasi, kai jau nieko arba beveik nieko negalima pakeisti. Tokia praktika neteisinga. Ji neatneša laukiamų rezultatų.

Kaip visa tai atrodo praktiškai?

Situacija rajono centre…

Jurbarko rajone į LŽNS raginimą dalyvauti projekte atsišaukė neįgaliojo vežimėliu judanti Alina Jociutė, savanoris Dalius Aleksandravičius ir jaunasis savanoris, Veliuonos Antano ir Jono Juškų vidurinės mokyklos moksleivis Domas Aleksandravičius.

Kelionė, kurios metu patirta nemažai nuotykių, prasidėjo pačioje rajono širdyje – Savivaldybėje. Čia svečius pasitiko Socialinės paramos skyriaus vedėja Angelė Zabalujeva. Telefonu pakviestas iš antrojo aukšto netrukus nusileido ir administracijos direktorius Petras Vainauskas. Savanoriai papasakojo apie projektą ir išdėstė problemas, kurias pamatė savivaldybės pastate, o tada jau, jų pačių žodžiais tariant, leidosi „į trasą“.

Įvaža į Jurbarko rajono savivaldybę

Pirmieji objektai – „Sodra“ ir Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Jurbarko skyrius. Abu visai netoli Savivaldybės, tame pačiame kieme, antrajame ir trečiajame Jurbarko viešbučio aukštuose. Į šias įstaigas su rateliais pakliūti įmanoma, nes čia įrengtas keltuvas. Tačiau savarankiškai juo pakilti, deja, nepavyks: teks skambinti skambučiu, prašyti, kad keltuvas būtų nuleistas, o tai užima laiko. Savanoriai nutarė negaišti. Jie panoro, kad pabendrauti su interesantu nusileistų darbuotojai. Tai, žinoma, darbuotojams gaišatis, o neįgaliam žmogui – nesavarankiškumo priminimas. Skaityti toliau »

Trakų rajono savivaldybės socialinės politikos prioritetas: neįgaliųjų profesinė integracija

Reda ALEKSAITĖ

Kompetencija – didelė jėga

Socialinės politikos sėkmė rajonuose priklauso nuo to, kiek vietos valdininkai išmano socialinius klausimus. Ją veikia ir aktyvūs nevyriausybinių neįgaliųjų organizacijų nariai. Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorė Asta Kandratavičienė gerai išanalizavusi neįgaliųjų socialinės ir profesinės integracijos procesą Lietuvoje. Direktoriaudama viešojoje įstaigoje „Trakų neįgaliųjų užimtumo centras“ ji vadovavo projektui, kurio metu buvo sukurti nauji neįgaliųjų gebėjimų integruotis į darbo rinką ir visuomenę įvertinimo modeliai, orientuoti į proto ir psichinę negalią turinčius asmenis. Socialinės aplinkos ir neįgaliųjų socialinių nuostatų reikšmę neįgaliųjų socialiniam ir profesiniam aktyvumui puikiai supranta ir Trakų rajono savivaldybės Socialinės paramos ir sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Danutė Zalieckienė. O vienos aktyviausių neįgaliųjų nevyriausybinių organizacijų – Trakų rajono neįgaliųjų draugijos – vadovė Rima Kaliukevičiūtė mūru stoja už savo organizacijos narius, gindama jų teises nebijo priešingas pažiūras išsakyti kad ir Lentvario seniūnijos darbuotojams (šioje seniūnijoje skirtos patalpos rajono neįgaliųjų draugijai). Neįgaliųjų asociacijos narių, valdininkų ir specialistų komandos kompetencija, inteligencija ir kovinė dvasia – didelė jėga Trakų rajone formuojant ir vykdant socialinę politiką, kuri nukreipta į žmogų, pagal galimybes aktyviai dalyvaujantį visuomenės veikloje, darbo rinkoje ir kuriantį visavertį gyvenimą.

Trakų neįgaliųjų užimtumo centro direktorius Juozas Norinkevičius (antras iš kairės) su bitininkystės darbuotojo profesinės reabilitacijos programos dalyviais

Negalia – sveikatos sutrikimų socialinė pasekmė

Šiuolaikinėse išsivysčiusiose šalyse žmogaus teisė dalyvauti visuomenės socialiniame, ekonomikos ar kultūros gyvenime yra ne tik paties asmens, bet ir visuomenės rūpestis bei valstybės biurokratų pareiga. Ar gali Lietuvoje neįgalusis išmokti profesijos bei išsirinkti jam įdomų darbą, kuris būtų ir maloni, ir ekonomiškai naudinga veikla? Skaityti toliau »

Londono prisiminimai. Lietuvos realybė…

Alvydas VALENTA

VšĮ „Ypatingi žmonės“ vienija iniciatyvius, skirtingas negalias turinčius žmones, norinčius keisti ir keistis, ieškoti, atrasti, padėti sau ir kitiems. Negalia jiems suteikia galimybę į kasdienę aplinką bei nusistovėjusias visuomenės gyvenimo normas pažvelgti kitaip, nestandartiškai, o tai padarius galima jas keisti ir gerinti. Negalią jie siūlo suprasti ne kaip trūkumą, negalėjimą ar nesugebėjimą, bet kaip ypatingą, savo kitoniškumu vertingą būseną, leidžiančią savitai prisidėti prie visuomenės įvairovės, atvirumo kitam žmogui formavimo.

Vienas svarbiausių šios VšĮ tikslų – gerinti aplinkos prieinamumą neįgaliesiems Lietuvoje, įtraukti į šį procesą pačius neįgaliuosius. Neįgalūs žmonės skatinami tapti aplinkos ekspertais, perimti geriausią kitų valstybių patirtį.

Siekdama realiai prisidėti kuriant neįgaliesiems palankesnę aplinką mūsų šalyje, šiais metais VšĮ vykdo projektą „Ypatinga aplinka. Mokymai negalios ekspertams“. Pavasarį projekto dalyviai savaitę stažavosi Paryžiuje, o liepos mėnesį – dvi savaites Jungtinėje Karalystėje, Londone. Apie šią kelionę norėtųsi pakalbėti išsamiau.

Straipsnio autorius, nors dėl regėjimo negalios niekuomet negalės vairuoti, sėdi automobilyje, kuriame įrengtas vairas, primenantis motociklo – jį lengviau vairuoti, reikia mažiau pastangų

&&&

Grupėje, vykusioje į Londoną, buvo įvairių negalių – regėjimo, klausos, judėjimo – atstovų, taip pat – architektė bei du Jeruzalės rinkos mokymo centro darbuotojai. Šis centras – projekto partneris perkvalifikuojant neįgalius žmones, taip pat supažindinant statybininkus, kitų profesijų atstovus su visiems prieinamos ir draugiškos aplinkos reikalavimais. Skaityti toliau »

„Bičiulis“ 2011 / Nr. 9

Gyvenimo istorija iš Latvijos

Gasparas ALEKSA

VLADIMIRO IŠBANDYMAI

„Kūdikystėje patekau į kląstingo viruso gniaužtus…“

Vladimiras Chlestovas gimė gražiame Rezeknės mieste, įsikūrusiame prie rytinės Latvijos sienos, nutolusiame nuo Rygos per 242 km. Vaikystėje jam neteko grožėtis padavimais apipintu Makonkalniu su Volkenbergo pilies griuvėsiais ir nuo jo atsiveriančiais nuostabiais vaizdais į Raznos ežerą. Vos sulaukusį vienerių metukų, jį pasičiupo poliomielito virusas.

„Sirgo beveik visi mūsų gatvės vaikai, – prisimena Vladimiras. – Ir man teko sunki dalia. Tapau visiškai nejudrus. Mano kūdikystė ir vaikystė prabėgo gulint lovoje. Daug sykių tėtė Aleksandras mane nešiojo iš vienos ligoninės į kitą…“ Skaityti toliau »